Devintoji ir dešimtoji stovyklos dienos

Aukštaitijos krepšinio mokyklos vaikų vasaros dienos krepšinio stovyklos pirmoji pamaina pasiekė finišo tiesiąją. Per 10 dienų vaikai patyrė tiek daug nuotykių, jog juos suskaičiuoti būtų labai sunku. Gausybė veiklos, naujos pažintys, aibė nematytų dalykų, išvykos – taip būtų galima apibūdinti šią stovyklą. Per paskutiniąsias dvi dienas veiklų taip pat netrūko. Iš arčiau pažvelkime, kuo gi baigėsi šis nuotykis.

Ketvirtadienį vaikai išvyko į ilgiausią stovyklos kelionę – Anykščius. Laukdami autobuso, stovyklautojai mokykloje pažaidė kamuoliu ir pasidalino išvykos prognozėmis. Mažieji krepšininkai nekantravo išvykti, kadangi kelionės autobusu su draugais – pačios linksmiausios. Atvykus autobusui, vaikai ir treneriai išvyko į padavimais apipintus Anykščius. Pirmoji ekskursijos stotelė – Volungės piliakalnis. Čia vaikus pasitiko gidė, kuri papasakojo šio piliakalnio ir viso miesto istoriją, padavimus ir kitokius įdomius istorinius faktus. Vėliau, vaikai turėjo galimybę pasimatuoti senus tikrų Lietuvos karių šalmus, pakiloti kardus ir išbandyti skydų tvirtumą. Pasiklausyti teorinių žinių – naudinga, tačiau dar įdomiau viską išbandyti patiems. Mažieji stovyklautojai atvyko į seną žaidimų lauką, kuriame šaudė iš lankų, mėtė ietis, žaidė senovinius lauko žaidimus, pabandė būti archeologais ir netgi susikovė su treneriais, naudodami kalavijus ir skydus! Šiek tiek pailsėję ir pasistiprinę, vaikai tęsė savo kelionę. Antroji stotelė – rašytojo Jono Biliūno kapas, dar žinomas kaip Laimės žiburys. Ant Liudiškių kalvos pastatytas paminklas. apipintas įvairiais padavimais. Sakoma, jog lipant laiptais į viršų, negalima atsigręžti atgal. Tas, kuris atsigręš – pavirs akmeniu. Laimei, visi vaikai pasiekė paminklą ir jį apžiūrėjo. Pilni emocijų ir naujų žinių, vaikai atsivėsino ledais ir patraukė atgal į Panevėžį. Sugrįžusių stovyklautojų laukė paskutinė stotelė – Stetiškių aerodromas, kuriame galima išvysti senų ir net aprūdijusių lėktuvų. Pasigrožėjus šiais milžinais, ketvirtadienio ekskursija baigėsi.

Paskutinioji stovyklos diena buvo tikrai įsimintina. Mažieji krepšininkai paskutinį kartą susirinko į mokyklos sporto salę, kurioje apšilo ir pasitreniravo vakaro rungtynėms. Dar pilni emocijų ir atsiminimų iš ekskursijos, visi susėdo pasidalinti mintimis. Džiugu, jog išvyka paliko daug smagių prisiminimų. Pasistiprinę ir šiek tiek pailsėję, visi vėl grįžo į salę, kurioje prasidėjo ruošimasis uždarymo renginiui. Abu treneriai – Karolis Janonis ir Mantas Matevičius pasiskirstė vaikus pusiau ir individualiai nuteikinėjo rungtynėms. Taip pat, vaikai pasirepetavo tradicinį išbėgimą ir prisistatymą, kuris yra neatsiejama profesionalių krepšinio rungtynių dalis. Kol stovyklautojai ruošėsi, į mokyklą pradėjo rinktis tėveliai. Uždarymo ceremonijoje buvo žaidžiamos parodomosios rungtynės, kuriose mažieji krepšininkai pademonstravo, ko išmoko per šias dvi savaites. O išmoko jie – tikrai daug! Kiekvienas taiklus metimas buvo palydėtas tėvelių ovacijomis. Net ir AKM simbolis – liūtas AKiMas negailėjo aplodismentų. Rungtynėms pasibaigus, visi stovyklos dalyviai, tėveliai ir treneriai sustojo bendrai nuotraukai. Na ir finalinis šios dienos įvykis – bendras torto valgymas! Nei vienas nenustygo vietoje, nepasidalinęs patirtais įspūdžiais.
Viskas turi pradžią ir pabaigą. Net ir gražiausi dalykai. Nors stovykla ir baigėsi, tačiau atsiminimai lydės vaikus dar ilgai. Nauji draugai, išvykos, treniruotės, svečiai, laimėjimai ir pralaimėjimai, naujos žinios ir geras laikas – visa tai telpa į šias dvi savaites. Vaikai prižadėjo, jog kitais metais ir vėl čia sugrįš paaugę ir patobulėję.

Trenerio Karolio Janonio įspūdžiai, pasibaigus stovyklai:

1. Kaip vertinate šią pirmąją stovyklos pamainą?
Tikrai įspūdingai. Buvo visko…
2. Kas labiausiai patiko stovykloje?
Žinoma, labiausiai patiko bendrauti su vaikais.
3. Ar tai buvo nauja patirtis?
Tikrai taip. Tai nebuvo pirmas kartas, dirbant su vaikais. Esu dirbęs su darželiais, o stovykloje tenka dirbti pirmą kartą. Man tai nėra naujiena. Praleisti stovykloje beveik 10 valandų per dieną – kažkas tokio…
4. Kokį įsimintiniausią įvykį atsimenate stovykloje?
Vienas iš stovyklautojų, dabar jau galiu jį įvardinti kaip draugą, atnešė visiems šakotį, šokoladą, arbatos ir pavadino mane draugu. Buvo smagu.
5. Ar dalyvausite antroje pamainoje?
Taip, dalyvausiu. Tikiuosi, jog vaikai bus tokie pat šaunūs arba dar geresni
6. Ar pakaks dar jėgų?
Mums jėgų užteks, tačiau ar vaikams užteks jėgų – čia tai klausimas (juokiasi)
Stovyklautojo Eimanto mamos įspūdžiai apie stovyklą:
Ši stovykla yra didžiausia mūsų vaiko patirtis. Patys geriausi atsiliepimai. Tobuliau būti, tikriausiai, nebegali. Kaip sakoma, tobulumui ribų nėra, tačiau tikrai galiu pasakyti, jok čia pati tobuliausia stovykla. Labai džiaugiamės.
1. Ar vaikai pasakoja įspūdžius, grįžę namo?
Pasakoja. Dažniausiai pradeda pasakoti apie vieną, po to pradeda apie visai kitą. Tų įspūdžių, matyt, tiek daug, jog visų papasakoti net nesugeba.
2. Ar teko bendrauti su mūsų treneriais?
Mūsų trenerio čia nėra, kadangi atvykome iš Šiaulių. Pradžioje bijojome, kad čia nepritapsime ir panašiai, tačiau viskas pavyko labai šauniai, susiradome naujų draugų. Tikrai visiems rekomenduoji išbandyti, o mes būtinai čia sugrįšime.